Paradontozė

Paradontozė (periodontitas) – liga, kuomet dantį supantys audiniai yra pažeidžiami ūmaus uždegimo. Su nemaloniomis jos pasekmėmis susiduria maždaug 90 % mūsų šalies gyventojų.

Svarbiausia – pastebėjus pirmuosius šios ligos požymius (dantenų spalvos pokyčius, kraujavimą, jautrumą, tinimą, atsitraukimą nuo dantų ir t.t.), kreiptis į odontologus, kadangi negydoma paradantozė gali tapti dantų praradimo priežastimi. Tokiu atveju naudingiausiu sprendimu tampa dantų atkūrimas implantais.

Nepakankama burnos higiena yra viena šios ligos priežasčių. Jei dantys nėra tinkamai bei reguliariai valomi, nenaudojamas tarpdančių siūlas; neatliekama profesionali burnos higiena; dantų apnašos kaupiasi, ilgainiui sukeldamos uždegimą.

Paradontozė ir dantenų pokyčiai

Be to, tarpdančiuose kaupiasi mikroorganizmų toksinai, tirpdantys aplinkinius dantų audinius. Dėl šių priežasčių, atsiranda jau minėti dantenų pokyčiai, o svarbiausia – formuojasi dantenų kišenės. Jos ilgainiui didėja, tad dantis pamažu ima klibėti, kol galiausiai iškrenta.

Dantų apnašos bei mikroorganizmų toksinai, kaip paradantozės sukėlėjai, įvardinti dar 1960 – aisiais metais. Kiek vėliau, patvirtinta ir teorija, kad ši liga gali atsirasti tuo atveju, jei dantenos nėra pakankamai aprūpinamos krauju.

Periodontitas gali progresuoti iš lėto (lėtinis periodontitas) arba staiga stipriai pažeisti sveikus danties audinius (agresyvusis periodontitas). Vertinant pagal išplitimą burnos ertmėje, periodontitas yra kraštinis arba viršūninis.

Paradontozę sukeliantys veiksniai

Klaidinga būtų manyti, kad tik nesilaikant burnos higienos, galima susidurti su paradantozės pavojumi – pasirodo, į jos pinkles galima patekti netgi turint ir visiškai sveikus dantis: net 15 kartų didesnę riziką netekti dantų dėl jos turi asmenys, sergantys cukriniu diabetu.

Taip pat didesnę tikimybę susirgti paradantoze turi žmonės, kuriuos kamuoja skrandžio, kepenų ar širdies veiklos sutrikimai. Pasitaiko atvejų, kuomet paradantoze suserga pacientai, kurie ilgą laiką nešiojo netinkamai parinktus dantų protezus.

Skiriami ir kiti veiksniai, didinantys periodontito tikimybę – netinkama mityba, rūkymas, paveldimumas, endokrininės sistemos sutrikimai.  Ši liga gali būti diagnozuojama ir žmonėms, kurie turi netaisyklingų, susigrūdusių arba nekokybiškai plombuotų dantų (būtent jie skatina mikrobines apnašas, dėl kurių vėliau kyla uždegimas).

Taigi, jei priklausote kuriai nors iš išvardintų rizikos grupių, ypač atsakingai turėtumėte stebėti dantenų būklę. Tuo tarpu sergant angina, gripu, esant skrandžio ar žarnyno infekcijoms, galima sulaukti paradantozės paūmėjimo. Taip pat jo sulaukiama ir atšilus orams. Vis dėlto, jei jums buvo diagnozuota ši liga, nereikėtų skubėti kaltinti genetikos: Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad tik 20 iš 100 šios ligos atvejų nulemia paveldimumas, tuo tarpu net pusė pacientų tokią diagnozę išgirsta dėl netinkamo gyvenimo būdo.

Jei ką tik paneigėme mitą, kad nepakankama burnos priežiūra nėra vienintelis šią ligą sukeliantis veiksnys, tai reikėtų paneigti ir dar vieną, susijusį su amžiumi: įprasta manyti, kad periodontitas vargina tik vyresnio amžiaus žmones. Nieko panašaus – dėl šios ligos sukeliamų nepatogumų, dažnai dantų klinikos duris praveria ir jauno bei vidutinio amžiaus žmonės.

Šios ligos simptomai vargina, neleisdami mėgautis visaverčiu gyvenimu, o negydant – galimas dantų netekimas. Net ir vieno praradimas, sukelia estetinių problemų bei skatina greta esančių dantų nusidėvėjimą.

Vis dėlto, tai dar ne visos šios ligos pasekmės – negydant paradantozės, didėja širdies, kvėpavimo takų ligų tikimybė; taip pat gali pablogėti cukriniu diabetu sergančių žmonių būklė.